Nors Lietuvoje siaučia koronoviruso pandemija, o įvestas karantinas koreguoja mūsų bendravimo formas ir laiką, Senajame Kėdainių trečiojo amžiaus universitete paskaitos ir kursai vyksta nuotoliniu būdu.
Pagal mūsų universiteto vykdomo projekto ,,Vyresniojo amžiaus žmonių į(si)traukimas į bendruomenės gyvenimą’’, finansuojamo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, programą ilgai planuotas ir lauktas susitikimas su lektore, žurnaliste Lidija Laurinčiukiene pagaliau įvyko gruodžio aštuntąją, tačiau mums gana neįprastai. Lektorė auditorijoje priešais kamerą bendravo su mumis, iš namų stebinčiais žaismingąją Lidiją kompiuterių ar išmaniųjų telefonų ekranuose, bandančiais užsirašyti paskaitos temų „Motyvacija ir savimotyvacija būti veikliems bendruomenės nariams“, „Kūrybiški sprendimai- bendruomenei“ išmintingus ir vertingus pamokymus, nuspalvintus vaizdingais pavyzdžiais.
Šiuo karantino laiku susitikimas su miela Lidija Laurinčiukiene- tai gryno oro gurkšnis mums,senjorams.Tiesmukiška, su įtaigiais palyginimais paskaita tiesiog priminė gerai žinomas tiesas, kurios buvo kažkur pasidėjusios, nusėdusios kasdienybėje. Priminė, kad reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu ne tik jaunystėje, bet visais amžiaus tarpsniais. Akcentavo, kaip svarbu prisiminti artimiausius įvykius vakar, prieš savaitę tam, kad formuotųsi mūsų smegenyse naujos sinapsės. Jeigu prisimename tik jaunystės,vaikystės įvykius, tai mums jau „šakės“- didžioji smegenų dalis jau neveiksni. Priminė, kaip svarbu lavinti protą elementariu būdu: kasdien skaitant bent po keletą puslapių knygos, murmant „murmeles“, rytais geriant vandenį. Ypač patiko pasakymas, kad jaunystė- sezoninė prekė, tad lavinti protą reikia visada, ir niekada nevėlu.
Taip pat priminė, kaip svarbu rūpintis ir savo kūnu, sąnariais. Tik keletas elementarių pratimų rytais- šypsena, pasitapšnojimas, ausies siekimas priešinga ranka, rankų suglaustais delnais už nugaros sudėjimas, pasipuošimas„normaliais“ drabužiais, gali padaryti stebuklus.
Lidija Laurinčiukienė mus mokė: būkime čia ir dabar, džiaukimės tuo, ką turime, gyvenkite dabar, o ne vakar ar rytoj. Net neturint ką veikti, vis tiek reikia kažką veikti.
Pakeitę vieną raidę žodyje verkti, gauname veikti. Tad nustokime verkti, pradėkime veikti.
Irena Gaurilčikienė, TAU klausytoja