Kėdainių senojo TAU studentai paskutinį balandžio sekmadienį svečiavosi Šiauliuose – išskirtinių erdvių Auksinio berniuko (taip miestelėnai vadina čia iškilusią “Šaulio” skulptūrą) mieste.
Aplankėme Chaimo Frenkelio vilą- muziejų, Venclauskių namus- muziejų, pabuvojome Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, Saulės laikrodžio parke, su ant18 m aukščio kolonos iškilusia paauksuota Stanislovo Kuzmos skulptūra „Šaulys“, pasisveikinome su Telkšos ežero pakrantėje esančia išminties, apsukrumo simboliu geležine lape (dizaineris – V. Puronas), pasivaikščiojome gražiuoju bulvaru, pasipuošusiu mažosios architektūros kūriniais, jau žydinčiais gėlynais, tapusiu svarbiausia šiauliečių laisvalaikio leidimo, poilsio, pramogų ir prekybos vieta. Vakare Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrėjome pagal garsaus italų dramaturgo Aldo Nikolaj (1920–2004) pjesę „Geležiniai žmonės“ Juozo Žibūdos režisuotą kamerinį spektaklį ‘Rudens istorija”.
Sumanieji Frenkeliai
Turistus ypač traukia Chaimo ir Doros Frenkelių vila – muziejus. Dviejų aukštų modernios architektūros namą Frenkeliai pastatė dar 1908 metais. Šiandien vilos ekspozicijose pristatoma Lietuvos provincijos dvarų ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, žydų paveldas. Apsilankymą muziejuje paįvairina ekskursijos, teminės edukacijos, kurios supažindina su odininkystės amatu, dvaro gyvensena. Vasarą prie Frenkelio vilos turistus traukia žydintys rožynai.
Grįžtant į istoriją, reikia prisiminti, kad Šiauliuose veikė Frenkelio odų perdirbimo fabrikas. Nuo primityvių dirbtuvėlių jis greitai tapo stambiu Šiaurės Lietuvos odų perdirbimo centru. Jau 1901 m. jame kasmet buvo išdirbama 100 000 odų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike dirbo 800 darbininkų, o metinė produkcija siekė net 14 milijonų aukso rublių. Ypač fabrikas išgarsėjo, kai 1906 m. pradėjo gaminti aukščiausios kokybės „raudonuosius padus“ (impregnuoti iš mangrovijos medžio žievės gauta medžiaga jie nepraleisdavo drėgmės bei nusidažydavo raudonai). Prekybai plečiantis Ch. Frenkelio fabrikas dideliais kiekiais odas atsiveždavo net iš Pietų Amerikos (Montevidėjas, Rio de Žaneiras) ir Indijos. Fabrike buvo įdiegta daugybė technikos naujovių. Tėvo veiklą toliau tęsė sūnus. Mūsų atmintyje dar išlikęs fabriko “Elnias” pavadinimas.
Dosnieji Venclauskiai
Tais pačiais metais kaip ir Frenkeliai į Šiaulius atvyko gyventi advokatas Kazimieras Venclauskis su žmona Stanislava. Jauna šeima apsigyveno žmonos tėvams Jakševičiams priklausančiame vienaukščiame name. 1927 metais šalia iškilo architekto Karolio Reisono suprojektuotas namas, kurį šiauliečiai vadindavo Baltaisias rūmais.
KazimierasVenclauskis buvo pirmasis Šiaulių miesto burmistras, Steigiamojo Seimo, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys. S. Jakševičiūtė – pirmoji lietuvė – profesionali aktorė ir režisierė. 1899 metais ji režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“ ir atliko pagrindinį vaidmenį.
Aplankyti Venclauskių namus pasirinkome ne tiek dėl puikios tarpukario modernizmo architektūros, kiek dėl pačios Venclauskių šeimos, kuri pasižymėjo ypatingu dosnumu ir gerumu. Jie išaugino per šimtą globotinių, o kai kuriems duodavo ir savo pavardę. Kalbama, kad tikros dukros Danutė ir Gražbylė ilgai net nežinojo, kad Venclauskiai jų tėvai. Meilė ir šiluma po lygiai buvo dalijama visiems vaikams. Kazimieras žmonai buvo pasakęs, kad namuose vienu metu negyventų daugiau kaip trisdešimt vaikų, tačiau Stanislava našlaičius vis tiek parsivesdavo ir įtikindavo vyrą, jog vietos atsiras dar vienam vaikui. Taip ir nutikdavo. Kai 1940 m. sovietai okupavo Lietuvą Venclauskių namą perėmė NKVD. Vėliau dalis namo Venclauskiams grąžinta. Antrojo pasaulinio karo metais nors čia buvo įsikūrusi vokiečių armijos komendantūra, Stanislava su vaikais gyvendama pusrūsyje sugebėdavo slėpti žydus.
Plačiau apie šią šeimą rašoma Leono Peleckio – Kaktavičiaus knygoje “Namuose ant Pasadnos ulyčios – dar po dvidešimties metų“.
Daug minčių, pamąstymų sukėlė vakare Šiaulių dramos teatre matytas spektaklis „Rudens istorija”. Lyriška, jautri, bet su lengvu humoru pasakojama „Rudens istorija“ šiandien skamba ypač aktualiai mūsų visuomenėje, kurioje neretai neįsiklausoma į senstančio žmogaus poreikius ir numojama ranka į žmogiškąjį orumą.
Lina Kazlauskienė
TAU klausytoja
