Vasario 24-ąją sukako dveji metai, kai pasaulis gyvena ant ribos, skiriančios du visiškai skirtingus laikotarpius, ant ribos, skiriančios vakar ir šiandien. Kartu tai ir taškas, privertęs pasaulį pradėti iš naujo skaičiuoti laiką. Šį etapą sunku išgyventi vyresnio amžiaus žmonėms, jau patyrusiems, ko galima tikėtis iš neprognozuojamų kaimynų. Prisiliesti prie šio laikmečio skaudulių Senojo Kėdainių TAU klausytojai galėjo kovo 13, lankydamiesi Lietuvos Respublikos Seime.
Čia buvo pristatoma žurnalistės, „Žinių Radijo“ laidų vedėjos ir Vilnius TECH lektorės Mildos Matulaitytės-Feldhausen nuotraukų paroda „Viena diena batalione“, skirta didvyriškos tautos didvyriškam žygdarbiui. Parodos tikslas – parodyti mums, ramiai gyvenantiems, Ukrainos kario kasdienybę ir kartu neleisti pamiršti, kad iš nuotraukos žvelgiantis žmogus gina ne tik savo, bet ir mūsų gyvenimus. Tarytum nebylus, bet reikšmingų emocijų kupinas žvilgsnis, kraupumu alsuojanti tyla, kitos, atrodytų nereikšmingos taikos metu detalės, slepia eilinio kario skausmą ir viltis, pašaukimą ir moralinę pareigą. Supratome, kaip svarbu, kad pasaulis pamatytų skaudžią Ukrainos karių gyvenimo tikrovę ir dar kartą primintų visiems, kad nė akimirkai negalime nusigręžti nuo šių žmonių, vis dar kovojančių alinantį karą su agresoriumi.
Visus sujaudino susitikimas su Ukrainos kariuomenės Ugnies paramos būrio vadu jaunesniuoju leitenantu Oleksii Kotsar. Jaunas, keturiasdešimt dviejų metų vyras tą siaubingą visam pasauliui rytą atsisveikino su savo šeima, aštuonių mėnesių sūneliu ir pasirinko Tėvynės gynybą. Prasidėjus Rusijos invazijai į jo šalį, dėl savo sprendimo niekada nesuabejojo. Neabejoja ir dabar, jau prasidedant tretiesiems kovos metams, bet dar tvirčiau tiki savo karo draskomos šalies pergale. Svečias pabrėžė solidarumo su mums broliška tauta svarbą, dėkojo Lietuvos valdžiai, savanoriams, kurie yra reikšminga jėga, operatyviai reaguojanti į pagalbos prašymus. Savo pasisakyme jis ne kartą akcentavo karo realijas ir tai, jog parama Ukrainai turi lemiamą reikšmę viso pasaulio ateičiai. Gyvas pasakojimas, prisilietimas prie istorijos vieno žmogaus, stovėjusio prieš mus, negalėjo nejaudinti.
Po kelių valandų, praleistų susikaupime ir rimtyje, nuvykome į Vilniaus televizijos bokštą, kur dar kartą supratome, kokie mes esame laimingi, gyvendami taikioje šalyje. Ši diena mums skausmingai priminė, kad Ukrainai reikalingas ypatingas dėmesys. Neturėtų pabosti nuolatinis kartojimas, jog svarbu būti greta ir teikti pagalbą tiek, kiek jos reikės. Tai turėtų būti visų įsipareigojimas.
Už puikią kelionę, pažintį su Seimu, gyvą prisilietimą prie kariaujančios Ukrainos realijų, esame dėkingi Seimo narei Jurgitai Sejonienei, jos padėjėjai Linai Šlamienei, Seimo narei Daliai Asanavičiūtei, jos patarėjoms Elenai Narkevičiūtei, Simonai Šimanskienei ir mūsų universiteto rektorei Gražinai Jedemskienei.
Vanda Petrauskienė, Senojo Kėdainių TAU klausytoja
