Prisimenam tokią nevykusią informacinių technologijų mokymosi reklamėlę per LRT, kai senjorė klausia: kas tas mesendžeris? Na, mums gal ir nekilo tokio klausimo, bet ir nesame taip jau gerai įvaldę naujų technologijų, kad gyvenimo priversti sugebėtume jomis puikiai naudotis. Pasikeitė ir mūsų Senojo Kėdainių trečiojo amžiaus universiteto darbas. Tačiau jis vyko! Užsienio kalbų mokėmės nuotoliniu būdu arba kaip mes, besimokantieji anglų kalbos, sakome-online.Tas nuotolinis atrodė (nes pirmojo pusmečio paskaitos jau baigėsi) taip. Anglų kalba. Dvi grupės (viena pradžiamokslių, kita pažengusiųjų). Mūsų grupė rinkdavosi prie kompiuterių arba išmaniųjų telefonų pirmadieniais 17 val. Vienas po kito ekrane nušvisdavo mūsų veidai, kartais vos vos tilpdami. Keletą minučių užtrukdavo, kol viskas „susistyguodavo“: vienai prieš pamoką kaip tik reikėdavo išvesti šunį, kaip juokaudavome, ,,boy friend‘ą“, pasivaikščioti, kita netrukus skubėdavo į pokalbį su senjoru ,,Sidabrinėje linijoje“, nes ji savanorė… Bendravome, kaip sugebėdamos, tik anglų kalba. Manau, kad ne taip jau ir blogai. Ir namų užduotys turėdavo būti atliktos, ir čia pat ,,klasėje“ kibdavom į naujus tekstus, naujus žodžius, naujus samprotavimus… Paprastai pamoka net užsitęsdavo. Kas buvo geriausia? Mūsų bendravimas. Ypač per karantiną, kai mažai vaikštom ir mažai su kuo susitinkam, tie veideliai ekrane tapo aukso vertės. O dar, inicijuojami mūsų anglų kalbos dėstytojos Gražinos Jedemskienės, netgi du jubiliejus virtualiai atšventėme dainuodami ,,Happy Birthday to You“. Kas buvo ne taip tame virtualiame mokymesi? Kai kada trukinėdavo ryšys, garsas, labai trūko gyvo bendravimo. Bet visos suprantame, kad kitaip dabar neįmanoma, kai, anot vienos senjorės, pats oras pritvinkęs to viruso…
Lankiau ir vokiečių kalbos kursus. Čia buvo paprasčiau. Dėstytoja Ramunė Augustinavičienė visų paklausė, ar norėtume mokytis, bendrauti gyvai- nuotoliniu būdu. Atsakiau, kad yra pliusų ir minusų, bet gal geriau tegul pateikia užduotis, ir mes jas atliksime. Taip pat bendraujant nuotoliniu būdu numatytą laiką gal ne visiems tai tiks, gal bus didesnis stresas ir pan.. Nesitikėjau, bet, matyt, panašiai atsakė daugumas. Ir dėstytoja pasirinko mums patogesnį būdą. Kiekvieną savaitę ketvirtadieniais ar penktadieniais atsiųsdavo mums užduotis. Gavusi atsakymus, juos patikrindavo, nurodydavo klaidas. Štai jos priešpaskutinis laiškas: ,,GutenTag, wiegets? Kaip laikotės šiuo sunkiu laikotarpiu? Siunčiu failiukus su užduotimis. Paruošiau iš visų temų, kurias šį pusmetį mokėmės. Raskite laiko atlikti, pasikartoti bei įtvirtinti tai, ką jau mokate. Jei reikėtų pagalbos, rašykite per Messenger, mielai padėsiu“.
Zita ZOKAITYTĖ, TAU studentė
NORĖTI- REIŠKIA GALĖTI
Kai spalio mėnesį pilna entuziazmo Senojo Kėdainių TAU prancūzų kalbos grupė susirinko į pirmą paskaitą, buvo daug džiaugsmo, entuziazmo, noro ne tik atnaujinti, bet ir toliau gilintis į šią
gražią poetų ir menininkų kalbą. Deja, neilgai tas truko. Lapkričio mėnesį įprastos studijos nutrūko dėl koronaviruso. Bet, kaip prancūzai sako, ,,Vouloir ce’est pouloir!“ (,,Norėti – reiškia galėti!”).
Stropios ir dėmesingos mūsų dėstytojos Laimutės Rumbienės iniciatyva tęsėme mokslus nuotoliniu būdu. Visa grupė skaitėme detektyvą prancūzų kalba, bendraudami tarpusavyje vertėme atskirus skyrius, nagrinėjome ten pateiktus tekstus ir siuntėme dėstytojai, kuri, juos ištaisiusi, persiųsdavo mums. Dėkojame dėstytojai Laimai už kantrybę, tikimės ir toliau tęsti mokslus. Jeigu karantinas neleis, mokymosi formatą rinksimės tokį, kokį pasiūlys dėstytoja.
Zita Genovaitė Jūrelienė, TAU studentė